Pasaka
Jei mes visi gyventume pasakose, mūsų įprastinis gyvenimas nebūtų toks niūrus, kaip dabar. Mūsų neaplankytų nei liūdesio pilnos dienos, mes nesijaustume nuskriausti ar įžeisti, nes mes visi būtume lygūs ir laimingi, aišku lygus ne taip, kaip komunizmo laikais.
Komunizmo laikas lygumas buvo turtinė lygybė, o gyvendami pasakose mes būtume lygus kaip žmonės. Mes visi pasirinktinai galėtume būti blogiečiais arba super herojai ir mūsų nieks neteistų, nesijuoktų iš mūsų, jog esame skirtingi, nes mes visi būtume išskirtinai žavūs ir nuostabūs. Mes galėtume būti bet kuo, kuo tik širdis geidžia būti ir mūsų nevaržytų jokia visuomenės nuomonė ar tam tikri standartai, nes standartai būtų būti kuo labiau savimi, žinant, kad tu toks vienintelis ir nepakartojamas.
Tačiau gyvenimas pasakoje turi ir savų minusų ir savų pliusų. Juk kiekvienoje pasakoje yra ragana,kuri stengiasi tave nužudyt,ar piktoji pamotė,kuri tavęs nekenčia visa širdimi. Nepaisant to, visada atsiranda tas išsvajotas princas ant balto žirgo,kuris tave išgelbsti. O kas,jei tas princas staiga pasidarytų išpuikęs? Ar vis dar pultum jam į glėbį? Nemanau. Tu bėgtum nuo tokio princo, nepaisant to,kad pasakose visi yra savaip nuostabūs. Beto pasakose reik gintis nuo vilko,kuris gali nupūst tavo namus, ar raganos,kuri nori nunuodyti skaniu obuoliu. Bet kas tas nuodingas obuolys, palyginus su tuo,jog gali būti neteisiamas visuomenės ir būti savimi. Galbūt žinant, kad tavęs niekas neteis,merginos pagaliau galėtų pamilti save iš naujo,atrasti savyje kažą naujo,dar nematyto.
Tad gyvenimas pasakoje būtų toks pat įvairus kaip ir realybė, tik galbūt mes dažniau surastume savo laimingą pabaigą.
Komunizmo laikas lygumas buvo turtinė lygybė, o gyvendami pasakose mes būtume lygus kaip žmonės. Mes visi pasirinktinai galėtume būti blogiečiais arba super herojai ir mūsų nieks neteistų, nesijuoktų iš mūsų, jog esame skirtingi, nes mes visi būtume išskirtinai žavūs ir nuostabūs. Mes galėtume būti bet kuo, kuo tik širdis geidžia būti ir mūsų nevaržytų jokia visuomenės nuomonė ar tam tikri standartai, nes standartai būtų būti kuo labiau savimi, žinant, kad tu toks vienintelis ir nepakartojamas.
Tačiau gyvenimas pasakoje turi ir savų minusų ir savų pliusų. Juk kiekvienoje pasakoje yra ragana,kuri stengiasi tave nužudyt,ar piktoji pamotė,kuri tavęs nekenčia visa širdimi. Nepaisant to, visada atsiranda tas išsvajotas princas ant balto žirgo,kuris tave išgelbsti. O kas,jei tas princas staiga pasidarytų išpuikęs? Ar vis dar pultum jam į glėbį? Nemanau. Tu bėgtum nuo tokio princo, nepaisant to,kad pasakose visi yra savaip nuostabūs. Beto pasakose reik gintis nuo vilko,kuris gali nupūst tavo namus, ar raganos,kuri nori nunuodyti skaniu obuoliu. Bet kas tas nuodingas obuolys, palyginus su tuo,jog gali būti neteisiamas visuomenės ir būti savimi. Galbūt žinant, kad tavęs niekas neteis,merginos pagaliau galėtų pamilti save iš naujo,atrasti savyje kažą naujo,dar nematyto.
Tad gyvenimas pasakoje būtų toks pat įvairus kaip ir realybė, tik galbūt mes dažniau surastume savo laimingą pabaigą.
Komentarai
Rašyti komentarą