Pusiau žmogus

Nutariau pasidalinti savo pupp kalba:

Riba tarp žmogaus ir žvėries V. Goldingo romane ,,Musių valdovas‘‘

 Žmonės patekę ilgam laiko tarpui į vietą toli nuo civilizacijos dažnai susiduria su savo vidiniais demonais. Dažnu atveju po ilgo buvimo laukinėje gamtoje žmogus pavirsta savitu žvėrimi, nepaisant to, jog net ir laukinėje gamtoje su juo yra kitų žmonių. Šiandien noriu papasakoti, kaip ši tema atskleidžiama Viljamo Goldingo romane ,,Musių valdovas‘‘.

Nors Ralfo ir Džeko požiūriai skirtingi, bet tik jų dėka visi išliko tol kol juos išgelbėjo. Ralfas, kurį vaikai išsirinko vadu, stengėsi, kuo racionaliau pažiūrėti į susiklosčiusią padėtį. Vaikai gavo savo užduotis: vieni pasikeisdami kūreno laužą, kiti statė šėtras, o treti ieškojo maisto – kas rinko vaisius, o kas medžiojo šernus. Vyresnieji stengėsi dirbti ir prižiūrėti mažesniuosius, kadangi jie dar buvo per maži savimi pasirūpinti ir kasnakt verkdavo,  nes norėdavo grįžti namo pas mamą. Tačiau nepamirškim Džeko, kurio mėgstamiausias šūkis buvo: ,,Nudobk žvėrį! Perpjauk gerklę! Liek jo kraują!‘‘. Jis manė, jog Ralfas yra netinkamas vadas, kadangi neliepė medžioti šernų, o tik kūrenti laužą. Jo niekas nepalaikė jau nuo pat pradžių, kadangi jam buvo nusispjaut ant kitų, jis stengėsi išgelbėti tik save, o ne visus. Būtent tokio elgesiu jis parodė pirmuosius savo savito nužmogėjimo požymius. Vieninteliai, kurie stengėsi išlaikyti sveiką protą nuo patekimo į salą iki tol kol juos išgelbėjo buvo Ralfas ir Kriuksis. Jie puikiai suprato, jog be taisyklių jie visi pražūtų ir tai puikiai parodo šie Ralfo žodžiai: ,,<...> taisyklės yra vienintelis dalykas, kurį turime!‘‘. Tad manau , jei ne Džeko ir Ralfo skirtingi požiūriai, kurie vienaip ar kitaip visiems padėjo vaikai nebūtų sulaukę išsigelbėjimo.

Patys vaikai suprato, jog jie tampa žvėrimis ir, kad tai geruoju nesibaigs. Ralfas jau nuo pat patekimo į salą stengėsi įvesti taisykles, palaikyti tvarką, nes žinojo, jog kitu atveju visi vaikai stengsis išlikti bet kokia kaina, neatsižvelgiant į kitus:,, Kas gi mes pagaliau esame? Žmonės? Ar žvėrys?‘‘. Pats berniukas pasakė, kad ,,<...>pasidarysim lyg žvėrys. Ir niekada iš čia neišsigelbėsim‘‘. Nors knygos pradžioje visi stengėsi būti kartu, nes suprato, kad kitaip vargu ar ilgai išgyvens, kuo daugiau vaikai liko saloje tuo labiau jie tolo vieni nuo kitų, nuolat veikdavo vieni, o galiausiai Džekas juos suvienijo matydamas, jog jie gali būti puikūs medžiokliai, kadangi jų tamsioji pusė jau seniai užgožė žmogiškumą. ,,Nuo pajūrio atsklido improvizuotos medžioklės, isteriško juoko ir tikro siaubo šūksniai.‘‘ Vienas iš tokių sužvėrėjimo pavyzdžių yra Saimono nužudymas. Jis buvo nužudytas tik todėl, jog visi galvojo, jog jis yra žvėris, nors žvėris buvo tiek vaikai, kurie jį nužudė. Aišku iš vienos pusės, Saimono nužudymas turėjo sunaikinti tą paslaptingą žvėrį, bet ar Saimono kaltė, jog kiti apleido jį, nes jam prasidėjo haliucinacijos. Tačiau galbūt, jei ne kitų nužvėrėjimas Saimono nebūtų ištikusi tokia lemtis. Tad  ne veltui sakoma ,,žmogus žmogui – vilkas‘‘.

Tad riba tarp žmogaus ir žvėries yra labai trapi. Vieniems pavyksta išsaugoti sveiką protą, o kiti sužvėrėja, tačiau ne visada tas sužvėrėjimas yra labai blogai. Tas sužvėrėjimas leidžia pažinti tikrąjį žmogaus veidą ir leidžia suprasti, ko gali tikėtis iš to žmogaus.