Puodelis begalybės

  Kodėl moteris taip sunku suprasti? Juk ar taip sunku suprast, jog "ne" reiškia "taip"," gal" ir "ne"?  O jeigu rimtai, vienas lektorius sakė, jog moterys yra žmonijos darytojos, be jų nebūtų pratesta giminė. Bet šiuolaikinė moteris nebėra tik beraštė namų šeimininkė ir auklė. Šiuolaikinė moteris - dirbanti ne mažiau nei vyras ir galinti pasiekti tiek pat kiek vyras. Juk moterys prisidėjo prie pirmųjų skrydžių į mėnulį ir nėra jos jau tokios durnos kaip visi galvojo. Ypač užknisa vis dar esanti diskriminacija.  Moterys diskriminuojamos ir sudaiktinamos jau daug amžių. Jeigu moteris pagimdė dukrą, o ne sūnų - ji  neištikima, nors vyras duoda x ir y chromosomas. Taip pat, kad tikslieji mokslai ne moterims tad ar jos gali ką čia suprasti? Aišku, jog gali. Dar ir kaip gali. Moterys yra gabios ir labai protingos. Vyrų kurie sako, kad moterys negali to ar no, o ypač, jog jos silpnos ir jų nereik gerbt, vis mažiau ir mažiau Tokių vyrų jau mažai tačia...

 Kodėl savęs nemyliu? Geras klausimas. Pasistengsiu parodyt vaizdą iš savo pusės.   Visų pirmą nemeilė sau atėjo iš buvusios mokyklos, nes ten lengvai tariant nepritapau. Niekada nebuvau labai įspūdingų veido bruožų, niekada nesimaiviau prieš vaikinus, nesidažiau ir nesirengiau per daug atvirai. O  kadangi nepritapau teko apie save išgirst įvairių epitetų. Tad nusprendžiau daugiau nebūt ten kur būna ale popiuliarūs. Vyresnėse klasėse prasidėjo tokie dalykai, kaip : o ji sportuoja. Įsitikinus, jog esu stora pradėjau vakarais bėgiot, bet slėpiau tai nuo visų, nes jie greičiausiai būtų tiesiog pasijuokę.   Kita priežastis kodėl savęs nemyliu gali būt belekokia, kad ir stereotipai. Labai smagu einant pro parduotuvių vitrinas matyt, jog šakaliukai, kurie sveria 40kg yra laikomi labai gražiais, tada ir pati pradedi svajot apie tokį svorį ir tokią kūdą figūrą. Kodėl kai pažiūri nuotraukas kokių 1950 putlių figūrų moterys buvo gražios ir tada bam 1990 kai atsi...

Jei mes visi gyventume pasakose, mūsų įprastinis gyvenimas nebūtų toks niūrus, kaip dabar. Mūsų neaplankytų nei liūdesio pilnos dienos, mes nesijaustume nuskriausti ar įžeisti, nes mes visi būtume lygūs ir laimingi, aišku lygus ne taip, kaip komunizmo laikais.   Komunizmo laikas lygumas buvo turtinė lygybė, o gyvendami pasakose mes būtume lygus kaip žmonės. Mes visi pasirinktinai galėtume būti blogiečiais arba super herojai ir mūsų nieks neteistų, nesijuoktų iš mūsų, jog esame skirtingi, nes mes visi būtume išskirtinai žavūs ir nuostabūs. Mes galėtume būti bet kuo, kuo tik širdis geidžia būti ir mūsų nevaržytų jokia visuomenės nuomonė ar tam tikri standartai, nes standartai būtų būti kuo labiau savimi, žinant, kad tu toks vienintelis ir nepakartojamas.  Tačiau gyvenimas pasakoje turi ir savų minusų ir savų pliusų. Juk kiekvienoje pasakoje yra ragana,kuri stengiasi tave nužudyt,ar piktoji pamotė,kuri tavęs nekenčia visa širdimi. Nepaisant to, visada atsiranda tas išsvajotas p...

 Nusprendžiau pasidalint ištrauka iš etikos referato apie kultūrą. Tad kas gi tie stereotipai ir su kuo tai valgoma?  Žmogaus elgesį įtakoja ne tik kultūrinė aplinka, bet ir bendruomenė kurioje jis auga. Stereotipai kuriami bendruomenės tam, kad žmonės lygiuotusi į tai, kas jiems atrodo idealu ir priimtina. Bendruomenėje žmones kurie nesilaiko tam tikrų įsitikinimų yra atstumiami, nes bet koks bandymas išsiskirti iš ,,pilkos masės‘‘ laikomas moraliniu nusikaltimu, nes bandoma parodyti, kad įmanoma gyventi ir kitaip. Bet koks nukripymas nuo visuomenės yra baudžiamas atstumimu , pažeminimų ir priverstinu savo individualios nuomonės išsižadėjimu. Tos pačios iš kartos į kartą perduodamos vertybės po kelių dešimtmečių ar net kelių amžių gali ,,išsigimti‘‘ ir jomis gali pradėti tikėti per daug atsakingai, kaip visiškai nelaužoma ir nepaneigiama taisykle. Tačiau tas per daug iškreiptas požiūris į daugumą dalykų ne tik apriboja asmens nuomonės laisvę, tačiau dažnai tai yra ir konflik...

  Šiandien aplankiau savo buvusią mokyklą. Kokie gi prisiminimai apskritai aplanko apie ją pagalvojus.  Pirmas žodis, kuris šauna į galvą prisiminus buvusią mokyklą-patyčios. Nežinau, kas pasikeitė gimnazijoj, galbūt mes visi subrendom, bet tokių problemų nebepatiriu. Buvusioj mokykloj visi patyčių tema ypač opi, nes nei mokytojai nei adminstracija absoliučiai nereaguoja į tai kas vyksta. Šioj mokykloj visi susikaldę į maždaug tokias grupeles: 1)tie, kurie stengiasi mokytis ir į daugumą dalykų reaguoja gana blaiviai 2) alfa šeštokai 3) tie ale labai popiuliarūs, kurie dar penktoj klasėj prisigėrė iki komos ir besimokydami aštuntoj klasėj jau 4 metus rūko. Deja, 2 ir 3 grupelės užgožia 1ąją grupelę ir šie dažniausiai tampa patyčių aukomis. Patyčios pasireiškia ne tik keiksmažodžių lavina ar fiziniu smurtu, bet priekaištavimu, jog per gerai mokais ir panašiais briedais.  Antras žodis, kuris ateina į galvą-nekompetencija. Kodėl nekompetencija? Galbūt dėl to, jog dauguma...

 Savęs pažinimas trunka visą gyvenimą. Atrodo jau viską išsiaiškinai, bet vėl atrandi kažką naujo.  Atrodo dar vakar žinojai ko nori, kuo būsi, kas patinka, kas nelabai, bet staiga supranti, jog viskas staiga pasikeitė. Kodėl? Nes kiekvienas įvykis mus pakeičia arba į gerą arba į blogą. Susipykai su toksišku žmogumi? Nėra nieko blogo tame. Galbūt suprasi, kad pusė dalykų kuriuos "mėgsti" iš tikrųjų buvo tik to žmogaus tau primesta nuomonė. Patikėk, tau nereikia draugų, kurie tau kenkia. Ar gi nori turėt tokį žmogų šalia savęs, kuris tave lėtai žudo? Nemanau.  Kita tokių drastiškų pasikeitimų priežastis gali būti ta, jog tu pagaliau turi savo nuomonę. Juk visiem būna, jog kažkas tarsi dingteli galvoje ir supranti, kad viskas yra absoliučiai kitaip nei įsivaizdavai. Taip, dėl savo nuomonės gali susipykti su draugais, bet ar gali vadinti žmogų kuris tavęs nepriima tokio koks esi draugu? Ne. Galbūt tai įvykis kuris lėmė tavo gyvenimą viską taip pakeitė? Dažniausiai mūsų įsi...

Meilė, tai nėra laikinas gyvenimo etapas. Tai daug daugiau ir giliau negu galima pagalvot.   Meilė tai jausmas, o gal emocija. Tiesą sakant neskiriu, bet tebūnie tai jausmas. Taip, jį sukelia mūsų organizmo gaminami hormonai, tačiau ne hormonai sukelia drugelių skraidymą pilve, nuoširdžią ir plačią šypseną pamačius tą žmogų ir liūdesį, kai jis turi išeiti. Drugelius pilve ir visus kitus jausmus sukelia žinojimas, žinojimas, jog esi mylimas. Na taip, tampi priklausomas nuo to žmogaus, kurį myli. Ir jausmai ir emocijos palaipsniui susipina ir atrodo susitapatini su tuo žmogumi.   Meilė, kad ir kaip rašytų mokslininkai nėra vien mūsų smegenų sukeltos cheminės reakcijos ,bet šis tas daugiau. Tai naktiniai pokalbiai apie nieką, bet kartu ir viską,tai spontaniškos išvykos, kad ir į savo slaptą kampelį vidury miškų. Meilė tai nuostabus jausmas aplankantis visus ir visai nesvarbu myli priešingos lyties atstovą ar tos pačios lyties, svarbiau koks tas žmogus yra.Dar, meilė yra stebi...

 Kiek žmonių tiek skirtingų apibūdinimų, kas yra laimė. Vieniems laimė keliavimas po platųjį pasaulį, kitiems laimė tai mylimas žmogus ar meilė.  Vieniems žmonėms laimė yra kelionės.  Kodėl kelionės? Galbūt todėl, kad tada išsilieji, susimąstai ko iš tikrųjų nori. Kiekviena kelionė atneša kažką naujo: kiekvienoje kelionėje sužinai kažką ko dar nežinojai, patiri kažką ko dar nepatyrei ir apie pasaulį susimąstai galbūt visai iš kitų perspektyvų. Keliaudamas ir pažindamas šalį susitapatini su gyventojų kasdienybe, įsivaizduoji, kaip gyveni vienoje ar kitoje vietoje, kuri tave patraukia savo grožiu ir kur jautiesi nuoširdžiai laimingas.  Kitiems laimė asocijuojasi su meile ir mylimu žmogumi. Ta laimė, kurią suteikia meilė,  paprasta ir nieko neišsiskirianti. Juk atrodo visiškai normalu, jog vaikinas dovanoja merginai gėles, mergina paruošia valgyt vaikinui, tačiau ar kada susimąstėt, kiek laimės toks smulkmena atneša ir į jūsų gyvenimą ir į to, kuriam suteiksite g...